„Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės“,– tikriausiai visiems gerai žinomos jautrios Jono Biliūno novelės „Kliudžiau“ eilutės. Deja, tokių katyčių šiandien prieglaudose labai daug. Seimui 2022-uosius paskelbus Gyvūnų gerovės metais, daugelis siekia prisidėti prie gyvūnų gerovės kūrimo. Viena iš jų yra Alytaus Dzūkijos mokyklos mokinė Deimantė Parulytė.
Deimantė ne tik aktyvi 6 klasės mokinė, bet ir puiki šokėja, plaukikė, o ,svarbiausia, tarsi Holly Webb knygų herojė, išgyvenanti nelaimingų gyvūnų istorijas čia ir dabar – ji yra aktyvi gyvūnų prieglaudos ,,Keturkojo viltis“ savanorė. Jei Deimantę pakalbinsime apie savanoriavimą prieglaudoje, nusiteikime jos klausyti ilgai. Istorijų apie kiekvieno gyvūnėlio patekimą į prieglaudą, kelionę į naujus namus, netgi apie kačių ligas ir negalias ji papasakotų tikrai daug.
Savanoriauti Deimantę paskatino meilė gyvūnams. Gyvūnus ji lanko kelias dienas per savaitę, atostogų metu dažniau. Jeigu turėtų laiko, rūpintųsi jais kiekvieną dieną. Skirdama dėmesio beglobiams gyvūnams, jaučiasi laiminga, kupina meilės. Jei ilgai jų nemato, keturkojų draugų labai pasiilgsta. Galbūt todėl Deimantė ir spinduliuoja nuoširdumu, paprastumu, kartais reiklumu ne tik sau, bet ir kitiems.
O istorijų apie gyvūnus ir jų priežiūrą Deimantė jau pasakojo ir klasėje, ir mokytojams, ir kitų klasių mokiniams. Deimantė ateina pasiruošusi kalbą, nuotraukų virtinę, tai daro jautriai bei atsakingai, kaip ir viską. Nelaimių ištiktiems ar gyvenimo sunkumų prispaustiems žmonėms visais laikais buvo skiriama nemažai dėmesio, o gyvūnai daug metų buvo nustumti į užribį. „Šiandien visuomenės informavimo priemonėse rodomas dėmesys augintiniams nėra perdėtas – galbūt jo yra daug, bet juk reikia šviesti, keisti požiūrį į gyvūnus jau vaikystėje. Mokyti nežaisti gaudynių ar šaudymo, kai taikinys –apleistas šuo ar katė, tai ne žaidimas, tai visai nejuokinga“,– rimtai teigia Deimantė. Ji piktinasi tais žmonėmis, kurie neprižiūri savo augintinių, skriaudžia juos, pažaidžia, o paskui atsibodus išmeta į gatvę. Jei žmonių požiūris į augintinius pasikeis, beglobių gyvūnų problema bent kažkiek bus išspręsta, tada nereikės tiek eskaluoti apie paramą ir pagalbą gyvūnų prieglaudoms, – sutiko su šia mintimi jaunoji savanorė.
Kaip mergaitė prisideda prie gyvūnų gerovės? Ji tvarko narvelius, kambarius, išvalo kraigdėžes, įpila maistelio, nuvalo draskykles, netgi gydo (su suaugusiųjų priežiūra ir patarimais). Mergaitė jau atpažįsta kačių ligas, žino, kaip ir ką daryti kai kuriose situacijose… Mokosi leisti vaistus.
Kalbėdami apie Deimantės gerus darbus, būtina paminėti dar tūkstančius veiklų, kurias mergaitė atlieka. Iš pažiūros trapi, smulki ir miela mergaičiukė Deimantė dažnai trykšta energija ir vaikišku guvumu, bet brandžios mintys ir geri darbai paskatina su ja bendrauti ir tartis kaip su suaugusia. Mokslai sekasi labai gerai, ji viena iš klasės pirmūnių. Bet gerų rezultatų mergaitė siekia labai atkakliai, stengiasi kuo daugiau sužinoti ir išmokti, nes jau kuria ateities planus. Ji svajoja apie tokias studijas, kurios būtų susijusios su gyvūnais, domisi katėmis ir šunimis, jų veislėmis, gydymu ir priežiūra. Šypsodamasi sako, kad savo namuose laikytų daug įvairių gyvūnų. Dabar Deimantė turi du šunis: Niką ir Rembo, kuriais daugiausiai ir rūpinasi. Deimantei taip pat patinka kelionės, todėl nori nukeliauti į Ameriką, Tenerifę, Australiją, o aplankiusi jau Angliją, Turkiją, Airiją, Prancūziją, Vokietiją, kaimynines šalis Lenkiją ir Latviją. ,,Noriu nukeliauti į visas šalis, kuriose dar nesu buvusi“,–garsiai ir entuziastingai svajoja mergaitė.
„Manau, kad jaunimas per daug laiko leidžia prie kompiuterių ir telefonų, nors galėtų užsiimti įdomesne ir naudingesne veikla.“,– pataria bendraamžiams Deimantė. Gal ir banalūs žodžiai, bet argi drįstume jiems prieštarauti? Sakoma, kad meilė gyvūnams – tai vidinio gerumo išraiška. Tad, tikėkimės , kad gerumo tarp mūsų bus daugiau, nes geri pavyzdžiai juk įkvepia.
Klasės auklėtoja Renata Dudzinskienė
