Pastaruoju metu yra įprasta, kad artėjant Vėlinių ir Visų šventųjų paminėjimo laikotarpiui mokyklose vyksta Helovino renginiai – laksto šiurpios pabaisos, puošiamos mokyklos erdvės kaukolėmis ir moliūgais. Ši iš svetur atkeliavusi tradicija vaikams priimtina, galima pasilinksminti, nustebinti vieni kitus. Tačiau reikia pirmiausia žinoti savas tradicijas.
Šiemet, kaip ir ankstesniais mokslo metais, penktokus kvietėme į aktų salę ir integruotoje literatūros, tikybos, muzikos pamokos supažindiname juos su savo tautos Vėlinių tradicijomis ir papročiais, kurie dar kai kuriuose Lietuvos regionuose, ypač mūsų Dzūkijoje, dar yra gyvi.
Renginį pradėjo mokinė graudžia smuiko melodija, kuri tarsi nukėlė mus iš pertraukos šurmulio į rimties ir susikaupimo pamoką. Į aktų salę susirinkę mokiniai turėjo galimybę renginyje išgirsti pasakojimus apie senuosius lietuvių papročius deginti kapinėse ne žvakes, o laužus, dalintis maistu su vargšais. Sužinojo, kad mirusiųjų vėlės, anot mūsų protėvių, apsigyvendavo medžiuose, įsikūnydavo į paukščius. Penktokai sužinojo, kad šiuo metu ne tik rimtų papročių ir tradicijų būta. Penktos a klasės mokiniai atkūrė šiurpių pasakojimų vakarą. Tokie vakarai būdavo populiarūs artėjant Vėlinėms – kas papasakos šiurpesnę, baisesnę istoriją, o gal priešingai – pasakos baisiai, gąsdins, bet pabaiga istorijos bus visai linksma. Mokiniams labiausiai patiko antroji renginio dalis- scenoje pasirodė keturios dažniausiai sakmėse minimos su mirtimi susijusios mitinės būtybės – Giltinė, Cholera, Pavietrė ir Magyla. Jos demonstravo savo galias, pasakojo, ką joms labiausiai patinka veikti, mėgavosi savo gebėjimais. Penktos b ir d klasių mokiniai vaidino sakmes. Vieni suvaidino apie Giltinės liežuvį, kiti apie vėlių kelią. Šių sakmių pagrindiniai veikėjai- minėtos mitinės būtybės.
Renginio metu dvi šeštos klasės mokinės papasakojo mokiniams apie Visų šventųjų šventę, kurią švenčia krikščionys. Šios dvi šventės- Vėlinės ir Visų šventųjų diena- yra labai susijusios ir daug turi bendro. Renginio metu graudžią partizaninę dainą apie mirtį padainavo septintokė Bela. Jos daina tik priminė, kad Vėlinių išvakarėse lietuviai mąsto apie gyvenimo trapumą, gyvųjų ryšį su protėviais, vertybių išsaugojimą.
Renginys prasmingas ir gilus. Mokiniai turi žinoti savo šaknis, tradicijas ir papročius, ir tik tada gali ,,žaisti“ švęsdami Heloviną.
