Dzūkijos mokykla kasmet tampa susitikimo vieta skirtingų kultūrų, patirčių ir istorijų žmonėms. Čia savo kelią randa ne tik mokiniai, bet ir pedagogai bei asistentai iš kitų šalių, atnešantys naujų idėjų, kalbų ir požiūrių. Prancūzijos atstovai Simon Frank Antoine Naffre ir Manon – Lucie Pages – du skirtingi, bet kartu mokyklos bendruomenę praturtinę jauni žmonės, įrodantys, kaip netikėti gyvenimo pasirinkimai gali tapti prasminga patirtimi.
Simon Frank Antoine Naffre yra kilęs iš Bourges miesto, esančio Prancūzijos viduryje. Nors gimtoji šalis garsėja senomis tradicijomis, jau nuo 2009 metų Simonas nuolat gyvena Lietuvoje. Kelias į šią šalį prasidėjo dar 2007-aisiais studijuojant Danijoje, kur jis susipažino su lietuviais. Keli apsilankymai Lietuvoje paskatino suvokimą, kad čia galima kurti gyvenimą – tiek asmeninį, tiek profesinį. Tai tapo ir jo pirmąja darbo patirtimi užsienyje.
Į Dzūkijos mokyklą Simoną atvedė su mokyklos direktore Vilija Sušinskiene užsimezgusi 2015 metais pažintis per frankofonų asociacijos veiklą. Bendri projektai vaikams, bendravimas ir bendros vertybės pamažu peraugo į kvietimą prisijungti prie pedagogų komandos. Tuo metu Simonas svarstė apie karjeros pokyčius, tad sprendimas buvo natūralus.
Lygindamas mokyklą Lietuvoje su ta, kurią pats lankė Prancūzijoje, jis pastebi ryškius skirtumus. Anksčiau Prancūzijos mokyklos jam atrodė labai uždaros, griežtai kontroliuojamos, su ribotu mokinių ir mokytojų bendravimu. Mokykla buvo labiau institucija, paremta taisyklėmis ir disciplina. Todėl darbas Lietuvos mokykloje, kur juntamas gyvas ryšys ir bendruomeniškumas, tapo malonia staigmena. Labiausiai jį nustebino lietuvių mokinių drąsa ir nebijojimas klysti, o tai, jo teigimu, yra didelė stiprybė. Ypač jis vertina šiltą, palaikantį mokyklos kolektyvą.
Kalbėdamas apie kultūrinius skirtumus, Simonas su šypsena pirmiausia mini maistą. Prancūzijoje ypatingas dėmesys skiriamas kokybei, o ne kiekybei – tai, jo manymu, galėtų tapti įkvėpimu ir lietuviams. Tuo tarpu prancūzai galėtų pasimokyti iš lietuvių aktyvumo, lankstumo ir drąsos veikti. Prisiminęs pirmuosius metus Lietuvoje, jis atvirai pasakoja, kad anksčiau jį glumino didesnė agresija tarp žmonių, tačiau džiaugiasi, jog ši tendencija nyksta augant naujajai kartai.
Lietuva Simonui tapo ne tik darbo, bet ir kasdienio gyvenimo erdve. Jis pamėgo šaltibarščius, nors vis dar pasiilgsta prancūziškų sūrių ir mėsos gaminių. Lietuvių kalba iš pradžių atrodė itin sudėtinga, tačiau dirbdamas ir nuolat bendraudamas su žmonėmis jis pamažu ją įvaldė. Svečius iš užsienio Simonas dažniausiai pirmiausia supažindina su Vilniumi ir Trakais, pasakodamas apie Lietuvos istoriją ir architektūrą.
Prie tarptautinės mokyklos dvasios kūrimo prisidėjo ir 21 metų prancūzų kalbos asistentė Manon. Atvykusi į Dzūkijos mokyklą ji nuo pat pirmųjų dienų pasijuto šiltai sutikta. Manon pastebėjo, kad prancūzų kalba čia užima svarbią vietą, o mokyklos bendruomenė yra atvira naujoms idėjoms ir bendradarbiavimui.
Lygindama Lietuvos ir Prancūzijos mokyklas, Manon išskiria jaukią, šeimynišką atmosferą ir glaudžius tarpusavio santykius. Didžiausią įspūdį jai paliko ne tik pamokos, bet ir daugybė bendrų renginių: Europos kalbų diena, Mokytojų diena, Kalėdinės veiklos bei sporto turnyrai. Tokios iniciatyvos, pasak jos, kuria stiprų ryšį tarp mokinių ir mokytojų – tai, ko dažnai pasigendama Prancūzijos mokyklose. Būtent bendruomenės vienybę ir aktyvų mokyklos gyvenimą Manon norėtų parsivežti kaip patirtį į savo šalį.
Skirtingi Simono ir Manon keliai į Lietuvą parodo, kad atvirumas naujoms patirtims praturtina ne tik atvykstančius, bet ir pačią mokyklos bendruomenę. Dzūkijos mokykla tapo vieta, kur susitinka kalbos, kultūros ir žmonės, o tarptautiškumas čia virsta gyva, kasdiene patirtimi, stiprinančia visus bendruomenės narius.
